išgyvatėti

išgyvatė́ti 1. tr. iškeikti, išvadinti gyvate: Išgyvatė́jo išbuvo jis mañ až tuos arklius, kad aždariau Trgn. | refl.: Išsigyvatė́jo išsidarė abudu, ir vėl gerai Trgn. 2. intr. iškirmyti: Bulvės išgyvatė[ja] Kv. \ gyvatėti; išgyvatėti